Apie mane

ir mano kūrybą

Viskas prasidėjo prieš kiek daugiau nei 14 metų, kuomet ilgomis naktimis vienintelis būdas pabėgti nuo slegiančios būties buvo mano rankose – teptukas, pieštukas, anglies gabalėlis. Tik tai man leido giliau įkvėpti ir teikė vilties, kad tos sunkios sienos manęs galutinai neužspaus.

Dabar visa širdimi jaučiu, kad tai mane išgelbėjo ir palaikė, kad tai man leido patikėti savimi, jog esu ir galiu būti kažkas daugiau, nei tik eilinis apatiškas sraigtelis visame šiame pasaulio šurmulyje.

Esu be galo dėkinga tiems pieštukams, teptukams ir ilgoms naktims, kurios man suteikė tiek daug džiaugsmo ir šviesos.

Puikiai suprantu ką reiškia, kai pristinga tikėjimo savimi ir tas išsvajotas ir išjaustas kūrybos kelias tarytum išslysta iš rankų.

Labai ilgai savimi netikėjau ir aš, kvestionavau savo talentą, abejojau savo jėgomis ir labai dažnai tiesiog bijojau. Bijojau, nes didžiąją savo gyvenimo dalį gyvenusi nepritekliuje tiesiog nebenorėjau ten sugrįžti.

Ar kūryba man gali suteikti orų gyvenimą? Atsakymas į šį, iš pažiūros eilinį klausimą sau, mane ilgą laiką tiesiog gąsdino. Vėl ir vėl, mano mintys ir siekiai pasispardydavo mano viduje ir šią mintį tiesiog paleisdavau, nes „juk visada galėsiu prie to grįžti” - kartodavau sau.

Po studijų pasirinkau kitą kelią, išbraidžiojau naujus, idomius ir pavadinkime „pelningus”, vandenis. Tačiau vos tik mane aplankydavo sunki naktis, vėl paimdavau teptuką į rankas. Tomis naktimis, apleista meilė kūrybai sugrįždavo pas mane ir tvirtai apkabindavo, ji man buvo tarsi gelbėjimosi ratas laikantis mane virš galingai banguojančio vandenyno paviršiaus. Dar kelis inirtingus pasispardymus manojo tikslo link, palydėjo mane vėl apniukusios abejonės, baimė neišgyventi, neišplaukti ir mano kūrybos kelias vėl liko kažkur užantyje.

„O ką aš galiu pasakyti, ką aš galiu parodyti būdama tokia jauna? Kas manęs klausys ir įsiklausys?” - sau sakydavau. Todėl toliau tęsiau įprastinius darbus, toliau skyniausi sau kelią mieloje „saugesnėje” srityje.

Kaip bebūtų išlieku be galo dėkinga, nes viskas, ką per šiuos metus sužinojau ir išbandžiau, man atnešė kalną naujų puikių patirčių ir naudingų įgūdžių. Ilgai sektas kelias tiesiog nebuvo man skirtas, jis niekada netapo toks artimas kaip mano saviraiška kūryboje, nes tik kūrybos kelias man visuomet bus tarsi gaivus ankstyvas pavasaris, ta negęstanti viltis ir aistra, gyvenimo prasmė, vidinė santarvė ir ramybė.

Reikėjo 6 ilgų metų ir aš pagaliau išdrįsau viską mesti ir pradėti savo kelionę praktiškai nuo nulio. Kol visi aplinkui kūrė šeimas ir pirko namus, aš skaičiavau kiekvieną turimą centą ir dirbau savo mylimą darbą po 12 ir daugiau valandų per parą. Buvo sunku, bet pagaliau galėjau kvėpuoti. Mano ryžtas ir užsispyrimas pagaliau ėmė viršų ir aš laimėjau!

Pagarba mano kūrybai, mano šviesai, kuri visą gyvenimą mane laikė už rankos, buvo atiduota. Po labai labai mažą žingsnelį ėjau į priekį ir džiaugiausi, kad dirbu darbą, apie kurį svajojau dar būdama visai maža mergaitė. Kartais dar dabar negaliu atsistebėti, kad tos mažos mergaitės svajonė pildosi. Štai praėjo dar penki metai savęs ieškojimų bei atradinų, ir aš pagaliau dalinuosi savo istorija, savo mintimis ir kūryba su jumis.